Naujiena

Nors pavasarį bundanti gamta padovanoja gausybę žiedų, Prienuose įsikūręs Jolantos Žilvienės gėlių salonas žydi nepriklausomai nuo metų laiko. Nedidelį verslą prieniškė įkūrė prieš 23-ejus metus, tačiau ji pati savęs verslo žmogumi nelaiko. „Aš ne verslininkė – aš esu amatininkė. Verslininkas vadovauja verslui, o aš tiesiog mėgaujuosi savo darbu“, – sako trečią dešimtmetį tarp žiedų besisukanti moteris.

Jolanta prisipažįsta, kad jaunystėje jos planai buvo visai kitokie – vaikystėje svajojusi būti drabužių modeliuotoja, moteris baigė taikomosios dailės studijas ir įgijo meninio odos apipavidalinimo, galanterijos ir avalynės dizaino specialybę. Tiesa, pagal specialybę dirbti jai taip niekada ir neteko, mat studijas baigė sudėtingu perversmo laikotarpiu. „Gyvenimas yra gyvenimas, jis viską sudėlioja taip, kaip jam atrodo“, – apie pasikeitusius gyvenimo planus kalbėjo moteris.

Visgi nuo mažens meninę gyslelę turėjusi Jolanta toli nuo kūrybinio darbo nepabėgo ir įsidarbino gėlių salone, o vėliau, gimus sūnui, kilo mintis pradėti savo veiklą. Jolanta gimė ir augo Prienuose, todėl natūraliai čia ir „nutūpė“ – čia kūrė šeimyninį gyvenimą ir smulkų verslą.

Tuomet viskas prasidėjo nuo draugų, pažįstamų palaikymo ir užsakymų. Dabar Jolanta džiaugiasi, žinanti kone visus savo klientus ir galinti pasakyti, kas jiems patinka, o užsukusius pirmą kartą stengiasi išklausyti ir pažinti. „Per šį laikotarpį užaugo ir kartos. „Išleidau“ vaikus į pirmą klasę, dariau užsakymus baigiantiems mokyklą, vėliau studentams, jaunavedžiams ir krikštynoms. Taip ir sukasi tas ratas“, – sako floristė.

Nors darbas su gėlėmis atrodo net labai romantiškai, prieniškė neslepia, jog, kaip ir gyvenime, taip darbe, per kelis dešimtmečius būta visko: ir sulaužytų trapių gėlių kotelių, ir akyse nuvytusių valandų valandas kruopščiai darytų puokščių. O sėkmė atėjo ilgai ir kantriai dirbant, neskaičiuojant darbo valandų.

Jolanta pastebi, kad per ilgą laiką keičiasi ne tik gėlių tendencijos, bet ir visuomenės požiūris: moterys nebijo pirkti gėlių sau, kad namuose būtų gražu ir jauku, nors ir lėtai, tačiau nyksta ir stereotipas, jog gėlės – išimtinai moteriškas simbolis. „Visuomenė laisvėja ir stipriai. Reikia suprasti, jog visi esame skirtingi. Yra ir moterų, kurios nemėgsta gėlių, yra ir vyrų jas mėgstančių ar nemėgstančių. Tai labai individualu, todėl nebelieka nuostatų, kad yra tik taip ir ne kitaip“, – sako gėlių salono savininkė.

Tiesa, populiariausios progos išlieka tos pačios – tai – Kovo 8-oji, Motinos diena, Rugsėjo 1-oji, vis labiau populiari tampa ir Valentino diena. Jolanta pastebi, kad nemažai vyrų savo moteris gėlėmis džiugina ir visai be progos. „Žinoma, tai priklauso nuo žmogaus. Yra vyrų, kurie dovanoja tik iš pareigos, yra ir tokių, kurie nuoširdžiai stengiasi. Turime klientų, kurie perka gėles kone kas savaitę, tai mes jų ir klausiame: „Kur jūs jas dedate?“, tačiau jiems tai svarbu“, – pasakoja Jolanta. Trečią dešimtmetį gėlėmis prekiaujanti moteris taip pat pastebi, jog viena tendencija išlieka ta pati – į gėles vyrai žiūri konservatyviai ir dažniausiai dovanoti renkasi rožes.

Paklausta, ar pati mėgsta gauti gėlių, moteris su šypsena patikina, jog nustebinti ją gėlėmis visai nesunku, nes gėlės, visų pirma, yra dėmesys ir emocija, o labiausiai jai patinka gladiolės, dar vadinamos kardeliais.

Jolanta turi ir kitą pomėgį – kurti įvairius darbus ir darbelius iš natūralių ir antrinių žaliavų. Tiesa, šis hobis gimė seniai, tad su sparčiai plintančia „Zero waste“ mada jis neturi nieko bendro. „Jei tik turiu laisvą minutę, stengiuosi ją išnaudoti, o prasidėjo viskas, kai pradėjau tobulintis įvairiuose seminaruose. Tada ir nusprendžiau, kad reikia ne tik domėtis, bet ir panaudoti žinias praktikoje. Be to, nemėgstu išmesti to, kas atlieka“, – apie dar vieną aistrą pasakojo prienietė.

Daugumą moters darbų puošia jos pačios gėlių saloną. Čia juos atrado ir Alytaus regiono daiktų mainų ir atnaujinimo centro „TikoTiks“ centro atstovai, su kuriais užsimezgė graži draugystė, tad specialiai „TikoTiks“centrui Jolanta pagamino ne vieną paveikslą ir dekoraciją. „Tokius netradicinius darbus daryti smagiausia. Tai atgaiva sielai“, – šypsosi pašnekovė.

Paklausta, iš kur semiasi kūrybinio įkvėpimo ir kaip atranda viskam laiko, Jolanta tik kukliai taria: „Aš net pati nežinau, kaip ateina tas įkvėpimas. Tikriausiai, kai myli savo darbą, jis ateina savaime“. O ir rankdarbiams skirto laiko gėlių salono savininkė sako niekada neskaičiuojanti, nes, kaip pati teigia, paprasčiausiai daro tai, kas patinka.

Pozityvaus nusiteikimo nestokojanti moteris tiki, jog niekas gyvenime nevyksta be reikalo, todėl net ir pandemijos sunkumus dabar smulkaus verslo savininkė mena ne tik bloguoju: „Kaip ir visiems, pirma banga buvo liūdna, vėliau išmokom prisitaikyti, dirbom be kontakto, pristatinėjom gėles. Liko daugiau laiko rankdarbiams, kurio anksčiau taip trūko, ir gyvenime išmokom niekur nebėgti“, – sakė J. Žilvienė.

Prienų rajono laikraštis „Gyvenimas“